Tarp pirmųjų patirčių ir leidimo suaugti neprašančio gyvenimo: sustingęs laike paauglio portretas
Kodėl Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ išlieka emociniu glėbiu jaunam žmogui?
Man dažnai suaugusieji sako, jog nuo paauglystės niekas nemiršta, juk tai tik dar vienas gyvenimo laikotarpis, kurį kiekvienam iš mūsų tenka išgyventi. Tačiau paauglystė nėra nei stotelė, kurioje trumpam sustoji, nei žydintis sodelis, kuriame gali gurkšnoti limonadą ir šildytis gyvenimo saulutėje. Tai zenitas, tas aukščiausias taškas, kuriame pirmą kartą pamatai, koks platus, pavojingas ir kartu viliojantis yra pasaulis. Tai metamorfozė, kai sena oda pleišėja, o naujoji dar per jautri. Vieniems šis virsmas atrodo lengvas, nes asocijuojasi su laisve ir svaigiu galimybių horizontu. Kitiems – tai skausmingas procesas, kuriame maištas, vulgarumas ir kraštutinumai tampa naujaisiais vertybių karaliais.
Tad kur gali rasti prieglobstį visi šie skirtingi paaugliai? Kur gali prisiglausti tas, kuris galvoja esantis nereikalingas, ir tas, kuris net didelėje žmonių apsuptyje neranda savęs? Kodėl toks prieglobstis šiandien reikalingas labiau nei bet kada? Atsakymų ieškau Juozo Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“, kuri ne tik pasakoja apie jaunus žmones, bet ir leidžia skaitytojui atpažinti savo nerimą, troškimus ir pirmąsias patirtis.
Kam skirta ši drama?
Grušas šį kūrinį skyrė ne literatūros tyrinėtojams ir ne tiems, kurie jaunystę prisimena kaip tolimą, nugludintą prisiminimą. Pats gyvenęs laikais, kai jaunystė buvo griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama, dramaturgas rašė ne iš teorijos, o iš patirties, todėl jo paaugliai tokie tikri, tokie gyvi ir tokie pavojingi. Jis rašė tiems, kurie dar jaučia, kaip jų viduje verda troškimas išsiveržti iš rėmų, kuriuos primeta šeima, mokykla, visuomenė.
Galbūt dėl to ši drama yra skirta jaunuoliui, kuris jaučiasi vienišas net būdamas tarp žmonių. Tam, kuris nori būti suprastas, bet bijo būti įvertintas pagal svetimas taisykles. Tam, kuris pavargo būti „pavyzdingas“, „ramus“, „tinkamas“. Taip savo kūryba Grušas jam atskaito ne moralą, o padovanoja veidrodį, kuriame pagaliau skaitytojas gali pamatyti, koks žmogiškas yra jo vidinis chaosas.
Kuo ši drama ypatinga?
Grušas rašo taip, kaip retai suaugęs drįsta kalbėti apie bet kokia tema: be dirbtinio saldumo, be baimės ar filtrų. Jo rašymo paletė pulsuoja gyvybe, maksimalizmu, įvairialype analize, todėl aštrus, kartais nepatogus, bet būtent todėl toks tikroviškas yra jo rašytinis portretas.
Jis nebijo kalbėti apie jaunystę kaip apie laiką, kuriame daug neatsakytų klausimų, daug klaidų, daug desperatiško noro būti pastebėtam. Jis griauna suaugusiųjų sukurtą mitą apie „tobulą jaunystę“, kurioje visi žydi ir pasiekia savo gyvenimo viršūnes. Grušas rodo jaunystę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – prieštaringą, pavojingą, kartais destruktyvią, bet visada gyvą.
Apie ką ši drama?
Dramoje pasakojama apie trijų vaikinų, Andriaus, Luko, Juliaus, ir merginos Beatričės patirtis 1970-ųjų sovietinėje Lietuvoje. Nors laikmečiai skiriasi daugiau nei penkiais dešimtmečiais, jų vidiniai konfliktai lieka tokie patys, kokius išgyvena šiuolaikiniai paaugliai.
Jeigu geriau įsigilintume, šią ketveriukę jungia įvairiausi gyvenimo paradoksai, su kuriais susiduria bręstantys jaunuoliai: jie auga išdraskytose, be motinų likusiose šeimose, kuriose jais nesirūpina. Jie bando užsiūti vaikystėje paliktas moralines, emocines skyles vaizduodami save kaip visa žinančius, visa galinčius, net jeigu taip nėra. Jie trokšta laisvės, bet nežino, ką su ja daryti. Nori meilės, bet bijo prie jos prisiartinti ir sulaukti to pasekmių. Maištauja prieš ribas, bet patys dar neturi ir nežino savų.
Tik akimirkai pabandykite įsivaizduoti, jog esate nukeliami į jų pasaulį, į tą pusapvalį, prietemoje skendintį kambarį. Jame Andrius, Lukas ir Julius groja džiazą – melodiją, kuri pulsuoja kaip jų pačių sielos. Beatričė šoka tvistą, jos judesiai laisvi, drąsūs, tarsi ji bandytų iššokti iš savo odos. Ore tvyro alkoholio kvapas, skamba flirto ir vulgarumo kupini pokalbiai, juokas, keiksmai… Tai – jų slaptas katilas, kuriame verda tikroji jaunystė- tikrai ne ta, kurią rodo reklamos, o ta, kurią suaugusieji bando pamiršti.
Džiazas čia tampa maišto metafora. Velnias – troškimų, laisvės ir pavojų simbolis. Meilė – ne romantika, o jėga, kuri gali tiek išgelbėti, tiek pražudyti. Per šiuos simbolius Juozas Grušas leidžia paaugliams būti nepatogiems, nebrandiems, klaidžiojantiems gyvenimo pusiaukelėse, taip darydamas juos tikrais.
Kodėl ši drama svarbi šiandien?
Nors veiksmas vyksta sovietmečiu, personažų vidiniai konfliktai nesensta. Jie vis dar ieško savasties, maištauja prieš tas pačias taisykles dabartinių paauglių pasauliuose. Jie vis dar trokšta meilės, laisvės, pripažinimo, bet ir bijo likti nesuprasti. Beatričė vis dar išlieka kiekvienoje merginoje, kurią vadina „per drąsia“, „per laisva“, „kitokia“. Andrius, Lukas ir Julius vis dar atpažįstamas kiekviename vaikine, kuris bando būti „kietas“, nes niekas jo neišmokė tvarkytis su savo jausmais.
Grušas neidealizuoja jaunimo, o jį gina ir todėl ši drama išlieka tokia pat gyva kaip ir džiazo ritmas, kuris niekada nesustoja.
Ar verta šią knygą skaityti? Kodėl?
Mano nuomone, kiekvienas paauglys turi perskaityti šią dramą. Ne tik dėl to, kad ji kupina puikaus humoro, komiškų situacijų, kurios be pastangų praskaidrina dieną, bet ir leidžia atsikvėpti, suprasti save. Skaitant kiekvieną šios dramos veiksmą išmokstama būti atlaidesniam savo ir aplinkinių klaidoms, nesusipratimams, išsakyti nuomonę įvairiomis socialinėmis temomis, matyti ne tik kraštutinumus, bet pilną būties spalvų spektrą.
Kai aš pati pirmą kartą paėmiau ir perskaičiau šią dramą dar septintoje klasėje, ypač gerai mačiau save Beatričėje. Nors man buvo tik trylika, bijojau žvelgti į tos trapios, tyros, bet anksti suaugti privalančios, su pasaulio neteisybe kovojančios šešiolikmetės merginos paveikslą. Dabar, kai man jau iš tikrųjų šešiolika ir esu kiek labiau paaugusi, suprantu šią dramą kitaip. Nebematau jos kaip glėbio ar namų, o kaip atspindį tos mergaitės, kuria buvau anksčiau. Žinau, jog šį kūrinį perskaičiau gana vaikiškomis akimis, bet jeigu jau tada ši drama įstrigo į atmintį, manau įstrigs ir jums.
I.B. / S4ENB
02/09/25
Šaltiniai:
Jaunimo gyvenimo tragedija J.Grušo dramoje “Meilė, džiazas ir velnias” – Mokslai.lt
Juozas Grušas – Visuotinė lietuvių enciklopedija
Microsoft Word – Juozas_Grušas._Meilė,_džiazas_ir_velnias.doc
